Straipsniai

Teatras Artimuosiuose Rytuose

 

Paklausus Vakarų pasaulio atstovo, kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus žodžius „islamo menas“, greičiausiai išgirstume apie kaligrafiją, galbūt arabiškas miniatiūras, architektūrinius mečečių šedevrus. Arabų teatras, turbūt, liktų paskutinis sąraše, kurį paminėtume kalbant apie artimųjų rytų meną.

Ir iš tiesų, arabiškas teatras nesivystė taip sparčiai, kaip kitos meno šakos, tokios kaip kaligrafija.Teatro užuomazgas galime rasti tik vėlyvuosiuose viduramžiuose, kuomet Ḫayāl al-ḍill, arba šešėlių teatras, ir panašūs gatvės pasirodymai ėmė linksminti nekilmingą islamišką visuomenę.  Kuomet Vakarų pasaulis didžiavosi klestinčiu teatro žanru, o didžiausiuose Europos miestuose stovėjo įstabūs teatro rūmai, tokie kaip La Scala Italijoje, iki pat XIX a. arabų pasaulis vis dar neturėjo išvystyto meno žanro, kurį galėtų pavadinti teatru.

Tačiau XIX a. viduryje užgimė modernus arabų teatras, kuriam pamatus padėjo sparčiai besivysčiusi arabų literatūra ir naujas dramos žanras. Apie arabų teatro atsiradimą egzistuoja dvi nuomonės. Pirmoji, atstovaujama Abbas Mahmud al-Aqqad, Naguib Mahfuz, Mustdafa Badawi teigia, kad iki XIX a. arabų teatras neegzistavo ir laikosi nuomonės, kad teatro žanras į arabų pasaulį atkeliavo iš Vakarų, Napoleono ekspedicijos į Egiptą metu (1798 – 1801 m.), kuomet  prancūzų diletantai ėmėsi linksminti Napoleono armijos karius atlikdami kelis vaidinimus.

Tačiau vyrauja ir kitokia nuomonė apie arabų teatro ištakas. Ali al-Rai, Ibrahim Hamada, Shmuel Moreh teigia, kad arabų teatras yra neatsiejamas kontinuumas, kurio apraiškas galima aptikti ir arabų literatūros pavelde. Tarp tokių apraiškų, kurios egzistavo arabų pasaulyje prieš modernaus teatro atsiradimą, išskiriamas šešėlių teatras Ḫayāl al-ḍill, kuris minimas dar Abasidų eroje (750-1258 m.), Ibn Daniīāl pjesės (1248-1311 m.), bei Kilimo teatras Šiaurės Afrikoje, vykęs per religines šventes. Kiek vėliau minimas tradicinis teatras qarakuz – itin populiarus Sirijoje, egzistavęs ir kitose arabų šalyse greta europietiško teatro iki vėlyvo XIX a.

S. Moreh savo tyrime iškelia hipotezę, jog arabų pasaulyje teatro žanras buvo žinomas dar ankstyvaisiais islamo atsiradimo metais, tačiau arabų požiūris į teatro žanrą, dar prieš islamo atsiradimą, galimai buvo įtakotas negatyvių krikščionių ir žydų religinių autoritetų nuomonių, kurie apskritai atmetė dramos žanrą kaip vulgarų ir anti-religinį.

Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad teatras arabų pasaulyje atsirado tik veikiamas europietiškos įtakos. Nėra abejonių, kad XIX a. pab. – XX a. pr. vakarietiški spektakliai, vaidinimai ir įvairūs jų stiliai buvo importuoti į arabų miestus ir svariai įtakojo arabų teatrines praktikas, bet pavienių tradicinio arabų teatro apraiškų būta per visą islamo gyvavimo laikotarpį apie kurias kviečiu skaityti toliau.

 

Senovės Egiptas

Egzistuoja įrodymai, kad jau senovės Egipto šventyklose buvo rodomi dramos spektakliai. Senovės faraonų raštuose, datuojamuose 2500 pr. Kr. likę dialogų įrašų, sceninių krypčių nurodymų ir dramatiškų pokalbių. Ypač svarbios buvo karūnavimo apeigų „dramos“, kurios buvo atliekamos procesijos stiliumi. Vienas žinomesnių rastų tekstų yra „Memphite Creation Drama“, kurioje buvo pasakojama Ozirio mirties ir prisikėlimo drama. Įvairūs pavyzdžiai rodo, kad senovės Egipto draminiuose vaidinimuose atsispindėjo legendos bei religiniai motyvai.

Nuo Aleksandro Didžiojo iki Mogulų imperijos

Nuo III a. pr. Kr iki Mogulų imperijos įkūrimo XIII a. matomos nežymios tradicinio vietinio teatro apraiškos. Sasanidų imperijoje Irane (225-652 m.) istoriniai šaltiniai pasakoja apie čigonų migraciją iš Indijos į Iraną per imperijos valdomas žemes. Gal būt paskatintas šios migracijos, Irano poetas Ferdowsi savo epinėje poemoje „Šāhnāmeh“ rašo apie legendinį Sasanidų karalių Bahrām Gur (420 – 438 m.), kurio įsakymu į imperiją buvo atvežta dešimt tūkstančių muzikantų, šokėjų ir artistų iš Indijos.

 

Kuomet VII a. artimųjų rytų regione ėmė plisti islamo religija, buvo jaučiamas visiškas štilis teatrinių pasirodymų srityje, kadangi ortodoksinis islamas laikė dramos žanro pasirodymus įtartinais ir netinkamais dėl pasirodymuose vaizduojamų jau mirusių arba įsivaizduojamų personažų. Labiau konservatyvūs religiniai vadovai net gi pavadino tokius draminius teatro pasirodymus stabmeldyste ir neteisėtu žmogaus bandymu sukurti alternatyvią realybę tai, kurią sukūrė Dievas. Kadangi gyvų būtybių bei gyvūnų vaizdavimas islamo religijoje yra draudžiamas, žmogaus vaizdavimas teatro scenoje taip pat buvo laikomas netinkamu, vieši pasirodymai buvo uždrausti.

Taigi, islamo pasaulyje ėmė sparčiai vystytis žodinis poezijos menas, istorijų pasakojimas ir recitavimas. Tokios sritys, kaip viešas epinės poezijos ar religinių istorijų recitavimas, buvo išvystytas iki dramatinio pasirodymo lygmens. Taip pat, ėmė rastis pirmosios vietinio teatro apraiškos.

Ḥikāya - imitacijos, įsikūnijimo ir pamėgdžiojimo žanras. Pasirodymo metu aktoriai dažniausiai pašaipiai pamėgdžiodavo kitą žmogų.  Al-Jahiz pabrėžė ir Ḥikāya aktorių gebėjimus itin tikroviškai pamėgdžioti gyvūno skleidžiamus garsus. Pamėgdžiojimo žanras varijavo nuo mėgėjiško pasirodymo iki tikro vaidinimo, ar, tiksliau, pavienių scenų, kurios dažniausiai būdavo paremtos rašytiniais tekstais. Po XIV a. Ḥikāya sąvoka kiek pakito ir ėmė reikšti istoriją, pasakojimą, pavyzdžiui, kuomet pasakotojas viešoje vietoje pasakodavo įvairių herojų žygdarbius. Ḥikāya žanras taip pat davė pagrindus vystytis maqāma ir Ḫayāl al-ḍill žanrams.

 

Artimuosiuose rytuose epinių liaudies istorijų pasakojimų tradicijos egzistavo šimtmečiais. Tačiau IX a. pab. pasakotojas Ibn al – Magazili į savo pasakojimus ėmė įvesti dramatinius elementus bei charakterizuodavo veikėjus. XI a. toks pasakojimo būdas išsikristalizavo į literatūrinį žanrą maqāma. Maqāma yra trumpas įmantrus pasakojimas vartojant ritmišką prozą pirmuoju vienaskaitos asmeniu bei pasakojantis nuotaikingą gyvenimišką sceną. Kiekvienoje maqāma yra pasakotojas, vardu Isa ibn Hišām ir didvyris Abulfath al-Iskandarī, kuris vaidina užsimaskavusį elgetą, bandydamas užsidirbti pragyvenimui savo sąmoju ir retorikos talentu. Maqāma žanro tikslas yra ne tik atskleisti savo pasakojimo talentą, bet ir tiksliai ir vaizdžiai imituoti dialogus. Kai kurie Egipto mokslininkai, kaip Abd al-Hamid Yunis, sako, kad maqāma šaknys glūdi draminėje literatūroje, o šio žanro forma išsivystė iš vieno aktoriaus nenutrūkstamo mono-spektaklio.

 

VII a. maqāma apie al-Ḥarīrī. Iliustratorius  Yahya ibn Mahmud al-Wasiti, 1237 m.

 

Ḫayāl al-ḍill - šešėlių teatro, naudojant lėles, užuomazgos yra matomos XIII a. Šis žanras yra laikomas kaip atkeliavęs iš Tolimųjų Rytų.  Žodis Ḫayāl reiškia fantomą arba šešėlį. Viena ryškiausių figūrų šešėlių teatro vaidinimuose buvo Ibn Daniīāl (1248-1311 m.), kuris parašė keletą vaidinimų, vienas žymesnių – „Babat Tayf al- Ḫayāl“ – „Šešėlių fantomo durys“.

 

 

Ḫayāl al-ḍill

 

Kurraĝ, iš arabų kalbos išvertus reiškiantis medinį arkliuką, buvo užsienietiškas žaidimas, sietas su šamanistinėmis apeigomis ir derliaus ritualais. Apibūdindami kurraĝ, al-Isfahani ir Ibn Khaldun teigė, kad aktoriai būdavo pasislėpę už arklio formos audinio, taip nurodydami į šešėlio teatro žanro užuomazgas. Arabiškos istorijos pasakoja apie persų karalių Bahrām Gur, kuris, apgulties metu, pasikinkęs medinį arklį ir pasipuošęs karūna iš saldžiųjų bazilikų kartu su savo tarnais šoko, dainavo ir šūkavo. Šis vaidinimas yra priskiriamas parodijos žanro pjesei, kurios metu buvo juokiamasi iš šamanų ir jų apeigų, kuriais šie bandydavo pasipriešinti ir nugalėti puolančius priešus.

Būtent dėl lėlių figūrų naudojimo, šis žanras buvo laikomas netinkamu propaguoti, tačiau šešėlių teatro kūrėjai surado būdą kaip apeiti islamo draudimą vaizduoti gyvas būtybes. Atlikėjai pragręždavo lėlėse skyles ir taip teikdavo, kad lėlės su skyle nebeatvaizduoja realių gyvų žmonių.

Dar viena prieš-teatrine vaidinimo forma galima laikyti muharriĝun, kitaip žinomus kaip juokdariai, bei persirengėliai. Pavyzdžiui, Damaske ir Egipte yra įrašų apie vaidinimus, kuomet aktoriai persirengdavo meškomis, beždžionėmis ar kitais gyvūnais ir pasirodydavo dideliuose žmonių pobūviuose ar tiesiog žmonių minioje gatvėje.  Taip pat, žinoma daug atvejų, kuomet juokdarys vaidindavo beždžionę, nepadoriai šokdavo ir laidydavo kvailus pokštus. Tokius pasirodymus visada lydėdavo tranki muzika.

 

Svarbų indėlį į epinės dramos žanro plėtrą įdėjo islamo šiitų bendruomenė.  Ta‘ziyeh žanras, žinomas kaip rauda, šiais laikais yra laikomas kilusiu iš viešų raudojimo ceremonijų, skirtų šiitų imamui Husainui, prasidėjusių dar Bujidų imperijoje 940-76 m. Šios ceremonijos prasidėjo procesijų pavidalų ir išaugo į dramatiškos Husaino istorijos vaidybą.  Savafidu imperijos valdymo metu ypač sparčiai vystėsi ta‘ziyeh raudojimo ceremonijos žanras. Šiuo laikotarpiu vykdavo didelės iškilmės, per  kurias procesijos dalyviai susirinkdavo gatvėse ir, pliekdami save grandinėmis bei pjaustydamiesi peiliais bei kardais, raudodavo. XIX a. ši ceremonija jau buvo tapusi visaverte dramos forma.

 

Picture8 Picture9
 
 
Scena iš vaidinimo „The Ta'ziyeh of Imam Hussein“
Scena „Šemr nužudo imamą Husainą“. Ḥosayniya Mošir, Širazas, Iranas 1976 m.

 

Tradicinis XVI - XIX a. arabų teatras

Po Mongolų invazijos artimuosiuose rytuose susikūrė dvi didžios imperijos – Osmanų ir Safavidų. Imperijų valdovai tapo vienais pagrindinių menų propaguotojų ir rėmėjų imperijose – šachų ir sultonų rūmuose klestėjo dainos šokiai ir net teatriniai pasirodymai, nepaisant islamiškų draudimų.

 

Osmanų sultonai buvo dideli šešėlių teatro – karagӧz - globėjai ir gerbėjai. Ši teatro forma suklestėjo dar XIX a. pab. prie sultono Bayazido. Selimas I itin prisidėjo prie šešėlių teatro pasirodymų populiarinimo visoje imperijoje, o sultono Suleimano Didžiojo laikais šešėlių teatro pasirodymai vykdavo per didžiausias imperijos šventes ir ceremonijas, tokias kaip princų apipjaustymas. Vėliau šešėlių teatro pasirodymai tapo kone įprastu pasilinksminimo būdu ir vykdavo privačiuose sultono rūmuose kelis kartus per savaitę, o XVII a. vid. šešėlių teatro žanras Osmanų imperijoje pasiekė piką.

 

Karagӧz šešėlių teatras, Stambulas

 

Irane šešėlių teatras nebuvo susilaukęs tokio populiarumo kaip Osmanų imperijoje, tačiau čia buvo paplitę marionečių ir lėlių-pirštinių teatras. Tradiciškai lėlių-pirštinių pasirodymai vykdavo dienos metu, o vakare būdavo rengiami marionečių spektakliai, kadangi tamsiuoju paros metu buvo mažiau pastebimos marionečių virvelės. Tokie pasirodymai būdavo dažniau rengiami miestiečiams, įrašų apie šio žanro pasirodymus valdovų rūmuose nėra.

 

Picture11 Picture12
 

Tradicinis Irano lėlių teatro pasirodymas

 

Pasakojamosios dramos žanras, nusistovėjęs apie XIII a., buvo populiari pramoga tiek Osmanų imperijoje tiek Irane iki pat Pirmo pasaulinio karo. Meddah, reiškiantis garbinančias giriančias kalbas, buvo pasakojamojo žanro pasirodymas, dažniausiai liečiantis religines temas bei pasakojimus apie didvyrius. Bet pamažu tokie pasakojimai Osmanų imperijoje persismelkė išmanios satyros ir parodijos stiliumi, todėl dėl tendencijos parodijuoti politiką, meddah žanras sulaukė griežtos cenzūros – nebuvo leista liesti temų apie sultoną ar pašiepti dvasininkiją. Irane meddah analogas buvo vadinamas naqqāli. Dažniausiai tokie pasirodymai vykdavo kavos namuose, į kuriuos būdavo pardavinėjami bilietai, o už vietą vaidinimui taip pat būdavo imamas mokestis, todėl kavinių savininkai nemenkai papildydavo savo kišenes.

 

Meddah atlikimas kavos namuose, Osmanų imperija

 

Improvizacijų komedijos teatras taip pat buvo puiki sultonų ir šachų pramoga. Iš išlikusių miniatiūrų galima pamatyti, kad atlikėjai vaidindavo valdovų dvaruose. Klounas dėvėdavo aukštą skrybėlę, o kitas atlikėjas būdavo apsirėdęs ožkos oda. Dažnai būdavo parodijuojami žymūs to meto žmonės.

 

Vakarietiško teatro pradžia Artimuosiuose Rytuose

XIX a. Osmanų ir Kadžarų imperijos paskendo europietiškos kultūros įtakoje. Dar XVIII a. prasidėjusių kelionių iš Artimųjų Rytų į Europą metu keliautojai itin susižavėjo europietišku teatru, kuris tapo vienu iš stimulų atsirasti europietiško stiliaus dramos teatro žanrui Artimųjų Rytų imperijose.

 

 

„Keliautojai Luksore“, J. A. Benwell 1877 m.

 

Pirmąja europietiško stiliaus drama, bei šiuolaikinio arabų teatro pradžia yra laikoma Libano dramaturgo Mārūn al – Naqqāš (1817–1855 m.) drama „al – Bakhil“ („Šykštuolis“) kurią, įkvėptas kelionės į Italiją bei Moljero dramos „L‘avare“ motyvais, pastatė Beirute 1847  metais. Vaidinimas buvo atliktas al – Naqqāsh namuose ir susilaukė didžiulio pasisekimo, kas paskatino režisierių surengti daugiau vaidinimų žymiems miesto žmonėms ir net gi gavo leidimą pasistatyti savo namuose vaidinimams skirtą sceną. al – Naqqāš manė, kad vakarietiškas teatro žanro modelis yra tinkamiausias ir profesionaliausiai išplėtotas naujos literatūros formos pavyzdys.

XX a. pradžioje teatro žanras pagrinde susitelkė Egipte ir Libane. Dėl įsigalėjusio europietiško teatro buvo jaučiamas tradicinio arabų teatro, kaip šešėlių ir komedijos, nuosmukis. Tačiau, verta pabrėžti, kad tradicinio arabų teatro įtaką buvo jaučiama visame Artimųjų Rytų regione, o sėkmingiausiuose europietiško stiliaus vaidinimuose visada atsirasdavo ir  tradicinio teatro apraiškų bei elementų.

Po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperija buvo padalinta į daugybę naujų valstybių, kurios ėmė lygiuotis į JAV ir Europos šalis kaip į valstybės plėtros modelį. Nenuostabu, kad ir teatras dar labiau persismelkė vakarietiška dvasia. Iš Vakarų atėjusios dramos žanras bei televizijos atsiradimas sparčiai naikino tradicinio arabų teatro likučius. Ėmė kurtis nacionaliniai teatrai, kuriuose rodoma produkcija buvo absoliučiai europietiška. Egiptas, Sirija, Magrebas ir Iranas iškilo kaip pagrindiniai teatro kultūros centrai.

Egipte, dar nuo XIX a. gyvavo daugybė sėkmingų teatro trupių. Itin sparti draminės literatūros raida Egipte davė didelį stimulą ir teatro plėtrai. Vienas žymiausių rašytojų Tawfiq al-Haqīm, vadinamas modernios Egipto dramos tėvu, parašė daugiau nei 70 literatūros darbų, o 40 – čiai iš jų yra sukurti teatriniai pastatymai. XX a. vid. kūriniuose, al- Haqīm mėgo švelniai kritikuoti politinę Egipto sistemą bei socialinę nelygybę tokiuose savo darbuose kaip „Švelnios rankos“ (1954 m.), „Sultonas, kuris negalėjo apsispręsti“ (1960 m.), o autoriaus darbai buvo tiek provokuojantys, tiek įtakojantys įvairius Egipto visuomenės sluoksnius.

 

Tawfiq al-Haqīm

 

 

Dar vienas žymus autorius buvo Yusuf Idrīs, kurio drama „al-Farāfir“, tiesioginė satyra apie Egipto vadovybę, buvo net gi parodyta televizijoje. Tačiau, pats autorius savo teatrinius ieškojimus apibūdino kaip „misiją neįmanoma“, pabrėždamas, kad teatro žanras vis dar yra svetimas arabų širdyse.

 

Graumano Egipto teatras Holivude, JAV, 1920 m.

 

Irane, dėl religinės opozicijos įtakos, pirmosios vakarietiško stiliaus teatro patalpos buvo pastatytos tik XIX a. pabaigoje Dār al-Fonun vidurinėje mokykloje, kurioje buvo vaidinami tik Moljero ir kitų europos rašytojų kūriniai. 1911 m. buvo įkurtas pirmasis vakarietiško stiliaus Irano Nacionalinis teatras. Bet 1925 – 1941 m. Irano teatras patyrė nuosmukį dėl itin griežtos Pahlavi režimo cenzūros. Tik IIPK pabaigoje Irano teatras įgavo profesionalumo pagrindus. ‘Ali Nasiriān, pirmasis iškilus Irano rašytojas, įkvėptas tradicinio arabų teatro formų, pritaikė jas moderniajai teatro scenai. ‘Ali Nasiriān sukūrė pirmą pjesę, paremtą iraniečių liaudies motyvais, bei pristatytė ją Europoje,  Paryžiuje 1960 m. Po IIPK, kaip ir Egipto autorių kūryboje taip ir Irane, vengiant griežtis cenzūros, autoriai savo kūriniuose plačiai naudojo simbolizmą.

 

Teherano Teatro įėjimas, 1950 m.

 

 

Sirijoje 1960 – iais,  po Hafiz al- Assad režimo žlugimo, teatro žanras išgyveni tikrą pakilimą. „Thought and Art“ intelektualų, didžiaja dalimi išsilavinusių Europoje, bendruomenė pradėjo statyti mėgėjiškas europietiškas pjeses, taip pat kelias egiptietiškas, tokių autorių kaip al-Hakim, pjeses, o 1961 m. Sirijos valdžia iš šios bendruomenės sudarė sėkmingą Nacionalinio teatro trupę.  Dar vienas privatus „Liberal Theatre“ teatras, įsikūręs XX a. vid., susilaukė sėkmės kuomet aktoriai pasirinko vaidinti būtent arabų autorių kūrinius, kas ženkliai prisidėjo prie arabų rašytojų bei arabų literatūros apskritai populiarinimo.

 

Romėnų teatras Palmyroje, Sirijoje

 

Nors Libanas buvo šalis, kurioje, al – Naqqāsh nuopelnu, prasidėjo šiuolaikinio arabų teatro era, po IIPK teatro žanrą ištiko nuosmukis. Tačiau, ir nuosmukio metu iškilo žymių asmenų - Sa'id Taqī al-Dīn 1953 m. parašė įžymią pjesę „al-Manbūdh“ („Atstumtasis“), kuri buvo vadinama pranašiška dėl numatytos bei aprašytos socialinės nesantaikos, prasidėjusios po kelių dešimtmečių. 1970 – 80 m. teatro žanras pradėjo atkusti, atsirado mėgėjiškų teatro pasirodymų, dažniausiai atliekamų universiteto aplinkoje. Balbeko menų festivalyje, kuriame iki tol karaliavo muzikiniai pasirodymai, atsirado ir aktorių trupė, kuri statė europietiškos dramos pasirodymus. 1970-siais atsirado net ir eksperimentinio, avangardinio teatro žanro apraiškų – „Let Desdemona Die“ buvo pastatyta R. Jabara, pasirenkant universiteto studentus kaip aktorius.

 

Balbeko tarptautinio festivalio akimirka, Libanas

 

Šiuolaikinio arabų teatro festivaliai

Arabų teatras niekada nebuvo populiariausia arabų kraštų meno sritis, o teatro žanro formavimui didelę įtaką darė atvežtinės europietiškos teatrinės formos. Pasaulyje sparčiai vykstant globalizacijai, arabų šalių teatras taip pat modernėja, vystosi avangardinio stiliaus eksperimentinio teatro stilius. Tam, kad arabų teatras atrastų naujų profesionalumo spalvų, bei užsitikrintų savo vietą arabų visuomenėje yra būtina semtis patirties ne tik iš tradicinio arabų teatro apraiškų, bet ir iš kitų šalių patirties. Tarptautiniai festivaliai yra viena iš galimybių tai daryti.

„Arabų teatro festivalis“ yra kasmetinis renginys, vykstantis vis kitoje arabų šalyje bei yra globojamas Arabų Teatro Instituto įsikūrusio JAE. Festivalio organizatorių teigimu, šis festivalis yra vienas iš bandymų skleisti teatro žanrą arabų šalyse, skatinti jaunuolius rinktis teatro studijas bei raginti naujų teatrinių pasirodymų kūrimą. Antrasis šio festivalio tikslas yra arabų kultūros, menų bei estetikos propagavimas. Organizatoriai pabrėžia, kad šis festivalis yra vienas iš būdų kovoti su teatro kultūros nuosmukių arabų pasaulyje. Festivalio programa skatina domėtis teatro sritimi siūlydama gausybę galimybių įvairiems atlikėjams: dalyvauti konferencijose, mokymuose, knygų leidyboje, naujausių spektaklių peržiūroje, bei susipažinime su naujausiais kūriniais skirtais vaidinimams.

 

 

Arabų teatro festivalio akimirka, 2014 m.

 

 

„Tarptautinis Kairo šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro“ festivalis kol kas yra laikomas didžiausiu Egipto meno festivaliu, kuris gyvuoja jau nuo 1989 m. Festivalio pirmininko Dr. S. Mahran teigimu,  viena iš svarbiausių festivalio intencijų, nuo pat jo įkūrimo iki dabar, išliko ta pati - surenkant viso pasaulio artistus į Kairą parodyti savo priešinimąsi terorizmui.  2011 – 2016 m. festivalis, dėl politinių įvykių Kaire, nevyko. Tačiau nuo praeitų metų festivalis sugrįžo pakeitęs pavadinimą - įtraukdamas šiuolaikiškumo sąvoką - ir plėtodamas idėją išryškinti visas teatrines praktikas, kurios egzistuoja šiais laikais. Iš festivalio taip pat buvo pašalinta konkursinė dalis taip paliekant teatro mėgėjams bei patiems režisieriams galimybę ne vertinti, o tiesiog mėgautis spektakliais. 

 

23-čio Tarptautinis Kairo šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro festivalio akimirka

 

 

Arabų teatro populiarinimas vyksta ir už arabų šalių sienų. Štai festivalis Shubbak, išverstus – langas, yra didžiausias Londone kas antrus metus vykstantis renginys, skirtas šiuolaikinei arabų kultūrai vystyti. Įkurtas 2011 m. Londono mero iniciatyva, festivalis apima šiuolaikinių arabų menų, muzikos, šokių, teatro, architektūros ir debatų sritis.  2015 m. festivalyje apsilankė virš 130 artistų iš 18 arabų šalių. Nacionalistinių idėjų ir rasinės bei religinės diskriminacijos purtomame pasaulyje Shubbak festivalis skatina Londono ir ne tik bendruomenes geriau pažinti arabų pasaulį per įvairius meninius renginius.

 

Shubbak festivalio akimirka

 

UAE šāriqa Emyrate vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. Emyrato valdovas šeichas Dr .Sultan bin Mohammed Al Qasimi itin rūpinasi Emyrato menine plėtra. Jo iniciatyva vyksta ir teatro žanro sklaida, organizuojami festivaliai – arabų teatro forumai, mokyklų teatro festivaliai, teatrinių ieškojimų forumai, taip pat arabiškos ir folkloro poezijos festivaliai. Vienas įdomesnių renginių yra „Dykumos teatro“ festivalis. Šis siekia tyrinėti ryšius tarp performatyvios ir pasakojamosios meninių išraiškos formų. Keturias naktis vykstančioje teatro programoje susipina techniniai, socialiniai ir tautosakos bruožai siekiant atskleisti dykumos kultūros turtingumą ir taip pat parodyti įvairiapusę arabų pasaulio dykumos kultūrą.

Picture25 Picture24
 
 
Dykumos teatro festivalio akimirkos

-----------------

Bibliografija

Beeman, William 1988. „Theatre in the Middle East“, Cambridge Guide to World Theatre, p. 664-676

Abdulaziz H. Alabdullah  2014. „Original or Western Imitation: The Case of Arab Theatre“ Journal of Literature and Art Studies, Vol. 4, 9: 749-754

Radouani, Jaouad 2015. „The Arab Theatre Festival“, Arab Stages, Vol. 1, Nr. 2

Malpede, Karen  2016. „The 2016 Cairo International Festival for Contemporary and Experimental Theatre“, Arab Stages, Vol 5, Nr. 1

 

GRĮŽTI ATGAL