Gėrimas supriešinęs visuomenę

Aromatingoji kava tam tikru laikotarpiu buvo itin kontraversiškai vertinamas gėrimas, sukėlęs revoliucijas ir padalijęs visuomenę į dvi stovyklas. Uolūs musulmonai, argumentuodami, jog pranašas Mahometas draudė net tik vyną, bet ir kitus svaigiuosius gėrimus, stengėsi visuomenę atvesti į doros kelią teikdami, kad kava yra ne kas kitas, o religijos draudžiamas gėralas! Mahometonai ėmė aktyviai priešintis viešam kavos vartojimui. XVI a. pr. Mekos valdytojas Kairas Bey, pavaldus Kairo sultonui, vadovaudamasis nuomone, kad kava yra priskirtina islamo draudžiamam vynui, priėjo išvados, kad kavos namai skatina laužyti ir kitus Dievo įstatymus. Pavyzdžiui, kavos namų lankytojai nevengdavo lošti iš pinigų, kas, pasak islamo, taip pat draudžiama. Susirinkę įvairiausių sričių miesto išminčiai ėmėsi spręsti kavos namų likimą.

Vienintelis muftijus, dalyvavęs susirinkime, surengtame kavos likimo klausimui spręsti, bandė išteisinti gėrimo vardą. Tačiau kiti, gal iš pagiežingo noro pakenkti, gal iš nenoro prieštarauti neigiamai, lyg cunamio bangai griaunančiai kavos reputaciją, nuomonei, ėmė teigti, kad kava galinti aptemdyti pojūčius ir protą. Vienas drąsuolis net gi teigė, kad kava apsvaigina ne ką prasčiau nei vynas! Susirinkusi auditorija prapliupo juokais, kadangi teikdamas tokį dalyką turėjai būti bent kartą ragavęs vyno, kas islame buvo uždrausta. Tačiau, apdairesni suskubo paklausti ar žmogus tik nebus iš tiesų mėgavęsis vynu! Nusidėjėliui teko prisipažinti, kas jį pasmerkė karčiam mėgavimuisi rykštėmis.

Susirinkimo verdiktas paaiškėjo  – kava tapo įstatymiškai draudžiama islamo religijos.  Tačiau kavos troškulys buvo jau taip stipriai apėmęs visuomenę, kad kavos gurkšnojimas persikėlė į pogrindžius. O ir pats Kairo sultonas prieštaravo Mekos valdžios sprendimui uždrausti kavą. Sultonas buvo didžiai nustebęs, kaip gali kažkokios nereikšmingos provincijos valdžia nuspręsti uždrausti dalyką, kuris sultono valdomoje sostinėje Kaire nebuvo uždraustas! Kavos draudimas Mekoje buvo atšauktas, o pagrindiniai asmenys, priešinęsi kavos vartojimui, broliai Hakimaniai ir Mekos vyriausiasis Kairas Bey, sulaukė nepavydėtino galo.

Po Egipto užkariavimo, Osmanų sultono Selimo I dėka, kavos gėrimo tradicijos nukeliavo iki Konstantinopolio. Kavos kelias tęsėsi Sirijoje - Damaske šis gėrimas pasirodė 1530 m. Gėrimo populiarumas buvo neįtikėtinas. Tačiau, taip smarkiai paplitęs kavos vartojimas tapo tikru gydytojų galvos skausmu, kadangi anksčiau kava buvo pardavinėjama daktarų tik kaip vaistas. Greitai, kartu su gydytojų pasipriešinimu kasdieniam kavos vartojimui, kilo ir dvasininkijos nepasitenkinimas. Kavos namuose visuomenė ėmė lankytis dažniau nei maldos namuose!

1534 m. po ugningo pamokslo Kairo mečetėje apie kavą, kaip uždraustą islamo, tikintieji sukėlė neregėtą maištą pirmuose pasitaikiusiuose kavos namuose. Žmonės buvo vejami iš kavinių, deginami kavinukai ir laužomi indai. Toks gestas įplieskė diskusijas, visuomenė vėl pasidalino į dvi stovyklas. Tačiau, Kairo vyriausiasis teisėjas, pasirodo, vienintelis pasižymėjo Saliamono išmintimi. Šis dar kartą kreipėsi į daktarus, kurie jam patvirtino, kad jų pirmtakai jau aiškiai nurodė kavos naudą ir kad vyriausiajam teisėjui derėtų labiau pasidomėti įtūžusiais propagandistais ir neišprususiais dvasininkais. Pats paragavęs gėrimo, dėl kurio kilusi nesantaika grėsė visuotiniais maištais, vyriausiasis teisėjas paskatino tiekti kavą visiems be išimties Kairo žmonėms, taip sutaikydamas besivaidijančias puses ir vėl grąžindamas kavos populiarumą.

Kai jau rodėsi, kad kava nebekelia prieštaringų diskusijų ir visiems laikams nusistovėjo kaip socialinio gyvenimo būtinybė, 1570 m. imamai ir dervišai vėl ėmė rodyti nepasitenkinimą teikdami, kad kol jų mečetėse vėjai švilpauja, kažkada uolūs tikintieji laiką leidžia nuodėminguose kavos namuose. 1580 m. Amuratas III išleido ediktą, kad kava bus klasifikuojama kaip vynas, todėl  taps draudžiama. Tačiau, kavos gėrimas už uždarų durų klestėjo, o tvarkos sergėtojai dažnai užmerkdavo akis į tokio pobūdžio nusižengimą. Galiausiai, kavos namų mokesčiai svariai prisidėjo prie biudžeto didinimo. Vėliau dar buvo keletas bandymų uždaryti kavos namus, pateikiant tokius pačius ar panašius argumentus, dėl ko kavą buvo bandoma uždrausti ir anksčiau, tačiau įsibėgėjusio kavos verslo sustabdyti jau nebepavyko.

Sudėtingas kavos likimas ir nuolatiniai bandymai gėrimą uždrausti atkreipė ir visuomenės menininkų dėmesį. Apie 1511 m., kai prasidėjo pirmieji kavos ir kavomanų persekiojimai, buvo sukurtos kelios poemos šlovinančios kavos gėrimą. Straipsnio pabaigoje siūlome susipažinti su arabiška poema apie kavą!

Kavos kelias į Vakarų Europą

Keliautojai, pabuvoję Artimuosiuose Rytuose ir Levanto regione, buvo pirmieji supažindinę europiečius su kavos gėrimu. 1573 metai daktaras, botanikas ir keliautojas L. Rauwolf pradėjo savo kelionę iš Marselio į Rytų šalis. Tais pačiais metais L. Rauwolf pasiekė Alepo miestą, o dar po kelerių metų, 1576 m., sugrįžo į gimtąjį Augsburgą. Jis tapo pirmuoju europiečiu, pažinusiu kavos paslaptis ir pristačiusiu gėrimą Europai, tiesa, tik rašytiniame variante. Pirmasis rašytinis šaltinis, minintis kavą, tapo L. Rauwolf knyga „Rauwolf's Travels“. Knygoje pateikiami Alepo miesto gyvenimo ypatumai, o VIII skyriuje pirmą kartą Europoje aprašomas kavos gėrimas. Savo kelionės užrašuose  L. Rauwolf pasakoja apie gėrimą, tokį juodą lyg rašalas, kurį vietiniai vadina chaube. Keliautojas pabrėžia, kad gėrimas itin geras skrandžio ligoms gydyti.  Išsilavinęs gydytojas ir botanikas Prospero Alpini iš Padujos, po savo kelionės į Egiptą, 1580 m. atvežė naujų žinių apie kavą. Jis pirmasis aprašė kavos augalą ir kavos gėrimą savo traktate „The plants of Egypt“. P. Alpini taip pat pabrėžė medicinines augalo panaudojimo galimybes, todėl Europoje kava greitai buvo įtraukta į materia medica. Nėra tikslaus atsakymo, kokiais keliais ir kada kavos pupelės pateko į Europą, bet labiausiai tikėtinas variantas teigia, jog kavos pupeles atvežė Venecijos pirkliai, kurie itin glaudžiai bendradarbiavo su Levanto regionu. Italų apžvalgininko A. Couguet teigimu, pirmasis kavos puodelis Europoje buvo išgertas Venecijoje, pačioje XV a. pabaigoje.

Deja, religinis fanatizmas, nukreiptas prieš kavą, pasivijo kavą ir Europoje. Pasak legendos, kai kava pasiekė Romą, keli kunigai kreipėsi į Popiežių Klemensą VIII, kad šis uždraustų Velnio išrastą gėrimą. Kavos priešininkai teigė, kad pats šėtonas uždraudė savo pasekėjams, bedieviams musulmonams, vyno vartojimą – be abejonės tai įvyko todėl, kad vynas buvo pašventintas Kristaus ir naudojamas Šventojoje Komunijoje. Krikščionims gerti kavą buvo tolygu rizikuoti patekti į šėtono pinkles.

Popiežių sudomino šėtoniškas gėrimas. Jo aromatas taip suviliojo dvasininką, kad tik nekalčiausiais savo priešo pažinimo tikslais vedinas, popiežius nusprendė išmaukti puodelį juodo lyg smala gėrimo. Kavos aromatas masino labiau už vyną, o išgėrus liko malonus poskonis. Klemensas VIII pasipiktino – šėtono gėrimas yra toks gardus, kad būtų labai apmaudu leisti vien tiktai netikėliams bedieviams musulmonams juo mėgautis! Popiežius pasitaikė apsukrus. Šiam nušvito išganinga mintis – kava bus pakrikštyta! Ir taip šėtonas bus apmautas, o kava taps krikščionišku gėrimu, dėl kurio vartojimo daugiau nebekils bėdų.

Rytais, keliaujant į darbą, negali nepastebėti skubančių žmonių, nešinų pakeliui nusipirktais kavos puodeliais. Pietų pertraukos pradžia taip pat dažnam iš mūsų asocijuojasi su sklindančiu kavos aromatu. O kaip gi pokalbis su seniai nematytu draugu, be kavos puodelio?

Didmiesčiuose, gal kiek rečiau miesteliuose, it grybai po lietaus dygstančios kavinės tampa ne tik įprastu reiškiniu, bet, drįsčiau teigti, tikru socialiniu fenomenu! Retas iš mūsų susimąstėme, kad dabar kasdienis gėrimas, kadaise sukeldavo tikrą revoliuciją visur, kur tik buvo pristatytas. Nuo draudimų vartoti kavą, iki poetiško pasipriešinimo tokiam šventvagiškam apribojimui, siūlome susipažinti su viena pirmųjų poemų, aprašiusių nuodėmingai gardų gėrimą – kavą! Toliau pateikiamas poemos vertimas į anglų kalbą iš originalios arabų kalbos.

In Praise of Coffee

O coffee! Doved and fragrant drink, thou drivest care away,
The object thou of that man's wish who studies night and day.
Thou soothest him, thou giv'st him health, and God doth favor those
Who walk straight on in wisdom's way, nor seek their own repose.
Fragrant as musk thy berry is, yet black as ink in sooth!
And he who sips thy fragrant cup can only know the truth.
Insensate they who, tasting not, yet vilify its use;
For when they thirst and seek its help, God will the gift refuse.
Oh, coffee is our wealth! for see, where'er on earth it grows,
Men live whose aims are noble, true virtues who disclose.

Iš: William H. Ukers „All about coffee“, 1922 m.

GRĮŽTI ATGAL