Straipsniai

Jeruzalės Uolos kupolo šventykla

 

 

Bizantiškojo stiliaus Uolos kupolo šventykla (arab. Kubbatu s-Sachra) Jeruzalėje yra neabejotinai vienas unikaliausių ir įspūdingiausių islamo architektūros pavyzdžių. Tai vienas seniausių sakralinių musulmonų statinių, iki šiol nepraradusių savo autentiškumo ir aktualumo visais aspektais. Uolos kupolo šventyklos geografinė vieta – giliai simbolinė. Simbolikos gausu ir architektūriniuose elementuose, ir interjero puošyboje bei dekoratyviniuose įrašuose. Mūsų globalizacijos amžiuje statinys kelia daug prieštaringų pastebėjimų, klausimų, o kartais net poleminių diskusijų – juk architektūriniai ir puošybiniai elementai atspindi įvairius etninius, religinius bei kultūrinius kontaktus ir jų vidinę dinamiką.

30 metrų aukščio aštuoniakampis statinys su auksiniu kupolu yra matomas iš tolo, nes stovi aukščiausioje Jeruzalės kalno vietoje. Arabiškai ji vadinama haram al-šarif, arba kilnia šventove. Kalno viršūnė – tai erdvi aikštė su fontanais, arkiniais vartais ir žaliuojančiais medžiais. Šalia šventyklos stovi puošni panašios formos nedidėlė pavėsinė kubbatu silsila. Ji buvo pastatyta kartu su šventykla, bet jos paskirtis nėra aiški. Pietinėje aikštės pusėje stovi al-Aksos mečetė. Musulmonų tradicijoje ji vadinama tolimąja mečete. Be to, aikštėje yra daug kitų smulkių vėlesnio laikotarpio įvairių dinastijų statinių, sakyklų, kadaise stovėjusių šventyklos viduje. Visos šios subtilios architektūrinio ansamblio detalės sudaro vieningą visumą ir žadina absoliučios harmonijos jausmą. Kalno papėdėje – Raudų siena.

 

DomoftheRock2 DomoftheRock3DomoftheRock6
 
DomoftheRock7DomoftheRock8DomoftheRock10
 
 
Anot judaizmo tradicijos, ant šio kalno stovėjo Karalių knygoje aprašyta karaliaus Saliamono šventykla, o minėta Raudų siena gerbiama kaip šios šventyklos liekanos. Viduramžių krikščionys kalną laikė pasaulio centru, arba omfalu, ir Adomo kapo vieta, o  musulmonams – tai vieta, nuo kurios pranašas Mochamedas atliko savo naktinę kelionę į dangų, arba miradžą,ir kurioje jam buvo paskelbti pagrindiniai islamo tikėjimo principai, – panašiai kaip kad Mozei ant Sinajaus kalno Dievas perdavė dešimt įsakymų. Be to, jau tuo metu musulmonai siejo šią vietą su legenda, kurioje Dievas, norėdamas išbandyti Abraomą, paliepė šiam paaukoti savo sūnų Izaoką.
 

Šventyklos statyba truko apie trejus metus ir baigta 691–192 metais. Ji susijusi su valstybės konsolidacijos laikotarpiu, kuomet pirmosios musulmonų Umajadų dinastijos (661–750) politinėir karinė galia buvo sustiprinta, o jėgos sutelktos į valstybės vidinę organizaciją. Imta formuoti politiškai ir religiškai pagrįsta ideologija, kurios tikslas – įtvirtinti politinį Umajadų valdymo teisėtumą. Menui, kaip priemonei vizualiai įprasminti šiuos teiginius, buvo skirtas ne toks jau menkas vaidmuo. Greta didžiųjų Medinos, Damasko ir Jeruzalės mečečių, pabrėžiančių dvasinę viršenybę, Uolos kupolo šventykla kiek kitokia – visų pirma joje ryškus politinis akcentas. Reikia pastebėti, kad nuo pastatymo dienos jai priskirta funkcija neprarado savo galios ir iki šiol.

Šiame kontekste iškyla svarbiausias klausimas: kodėl Umajadų kalifas Abd al-Malikas, valdęs 685–705 metais, parinkopastatui būtent šią vietą, tokią jo formą ir tokius Korano įrašus ir kodėl prabangus bei puošnus statinio interjeras neturėjo analogo? Atsakyti į šį klausimą nėra lengva, nes apie Uolos kupolo šventyklos statybą nėra jokių rašytinių šaltinių. Vienintelis rašytinis šaltinis, bylojantis apie statinį – tai dekoratyvinė Korano fragmentų juosta virš arkų viduje ir išorinėje šventyklos sienoje esanti varinė lentelė, kurioje, be Korano citatų, įrašytas šventyklos statytojas kalifas Abd al-Malikas ir pastatymo data: 691–692.

 

 

Išlikę rašytiniai pranešimai apie ankstyvą VII amžiaus užkariavimą ir kitus įvykius atsirado tik IX amžiuje. Jie buvo parašyti remiantis Abasidų, antrosios musulmonų dinastijos (750–1258), požiūriu, ir tendencingai pateikė vienpusišką minimų įvykių ir susijusių asmenų aprašymą. Pavyzdžiui, vienas šaltinių teigia, kad kalifas Abd al-Malikas norėjo perkelti piligriminį centrą iš Mekos į Jeruzalę, nes anuomet Meka nebuvo pavaldi Damaskui; minima, kad Mekos elitas nepripažino Damasko viršenybės ir paskelbė savo kalifatą. Kaip ten bebūtų, Uolos kupolo šventykla nėra mečetė. Tai – statinys, skirtas liturginėms apeigoms, kurių metu maldininkai apeina ratu šventąją vietą, kitaip tariant, viduje esančią uolą. Lygiai taip pat piligriminės kelionės į Meką metų maldininkai apeina Kabą. Hadžas, arba piligriminė kelionė, trunka apie tris dienas, o ėjimas paskutinę dieną aplink Kabą tampa viso ritualo kulminacija. Taigi teiginys perkelti piligrimystę iš Kabos į Jeruzalę neabejotinai reikštų Abd al-Maliko iššūkį pagrindinėms islamo teologinėms dogmoms, nes hadžas į Meką yra viena svarbiausių musulmonų prievolių.

 

Kaip jau minėjome, Uolos kupolo šventykla – tai aštuonkampis centrinio kupolo plano statinys su dviejomis apvaliomis navomis ir uola viduje. Beje, skaičius 8 dar iki krikščionybės atsiradimo simbolizavo tobulumą. Vėliau aštuoni tapo Dievo tobulumo, Jėzaus prisikėlimo ir krikšto simboliu. Čia minimas pastato tipas atkeliavo iš Romos ir Bizantijos laikų, neretai jis atlikdavo ir memorialinę funkciją.

 

Vienas garsiausių tokio plano ir funkcijos pastatų yra Šventojo kapo bažnyčia, stovinti netoli Uolos kupolo šventyklos. Ji pastatyta 326 metais Bizantijos imperatoriaus Konstantino ir ženklina Kristaus kapo vietą. Iš pradžių bažnyčia taip pat buvo aštuoniakampio kupolinio plano. Tiek Šventojo kapo bažnyčia, tiek Uolos kupolo šventykla viduje turi po uolą, į kurią sutelktas visas statinio dvasinis centras – Kristaus kapas ir uolos ketera, nuo kurios pakilo Mochamedas į dangų. Uoloje išliko kone seniausias balto marmuro altorius – mihrabas. Šiuos du statinius vainikuoja erdvūs centriniai kupolai, kurių skersmens dydžiai kone identiški. Uolos kupolo šventyklos architektūra neabejotinai tęsia krikščioniškųjų bažnyčių ir memorialų tradicijas. Šiuos du statinius vainikuoja erdvūs centriniai kupolai, kurių skersmens dydžiai kone identiški. 

 

 

Netoli Jeruzalės miesto yra antikinio memorialinio pastato pamatų liekanos. Pamatų planas panašus į Uolos kupolo šventyklos. Pamato viduje didelis akmuo, tikėtina, kad kadaise turėjęs taip pat sakralinę paskirtį.

 

            DomoftheRock16DomoftheRock15
 
 

Daugiau informacijos apie pastato paskirtį gali suteikti 240 metrų ilgio vidinę arkadą vainikuojanti unikali dekoratyvinė juosta su Korano ištraukomis, išrašytomis kufiškaisiais rašmenimis. Tai kone seniausias ir autentiškas rašytinis Korano ištraukų pavyzdys.

 

 

Juostoje yra penkios Korano ištraukos. Jų egzegezė leidžia pagal turinį jas suskirstyti į tris grupes. Pirma grupė formuluoja pagrindinius islamo principus: Dievo kaip vienovės, Mochamedo kaip Dievo pasiuntinio ir naujo tikėjimo kaip universalumo kategorijos.Antra grupė mini Senojo Testamento pranašus ir aiškiai apibrėžia Jėzaus bei Marijos statusus islamiškame apreiškimo kontekste. Trečią grupę sudaro žydams ir krikščioniams skirti pamokymai, kaip atsiversti į tikrąjį tikėjimą, ir perspėjimai apie Paskutinį teismą. Taigi, viena vertus, įrašai atspindi misionieriškąkvietimą jungtis prie naujo tikėjimo, kita vertus, skelbia savo pranašumą. Be šių seniausių Korano eilių, kupolą laikančiame tambūre yra ir kitų, žymiai vėliau  atsiradusių įrašų. Kadangi statinys visais laikais turėjo itin didelę politinę reikšmę, vėlesnių dinastijų valdovai taip pat nepraleisdavo progos įrašuose įamžinti savo politinės galios teisėtumą.

 

DomoftheRock18DomoftheRock19
 

Įrašus papildo itin turtinga interjero apdaila, kuriai naudotas auksas, marmuro plokščių raštų deriniai,inkrustacija ir bizantiška mozaika. Mozaikoje dominuoja augaliniai, vazų ir „juvelyrinių dirbinių“ motyvai. Augalai vazose – tai palmetės ir vynuogių stiebai su lapais. Antikinėje ornamentikoje palmetės simboliazavo karališkąją galią ir gyvybingumą, o vynuogių stiebai ir lapai – dievo Dioniso aplinką rojuje. Vėliau šie augalai tapo vyraujančiu islamiškųjų arabeskų elementu. „Juvelyriniai dirbiniai“ – karūnos, diademos, apyrankės, karoliai ir auskarai – puošia augalus, juose daug perlus imituojančio perlamutro. Visi šie puošybos elementai naudoti Bizantijos ir Sasanidų valdovų statusui pabrėžti, o vėliau – sakraliniame krikščionių mene. Jie simbolizavo šventumą, turtą, galią ir nepriklausomumą. Papuošalai, išdėstyti arkadoje ir tambūre, tik dar labiau pabrėžia uolos vietos kilmingumą ir statinio sakralumą, o saulės apšviesta mozaika užburia savo skaidrumu.

 

Šį unikalų statinį neabejotinai galima būtų vertinti kaip anų laikų islamiškosios civilizacijos pergalės paminklą, kaip politinės ir dvasinės galios pranašumą bei islamo vienybės simbolį.

 

GRĮŽTI ATGAL