Straipsniai

Islamo mada I

Milda Petkauskaitė

 

Artimųjų Rytų mados istorija.

Arabiška apranga mūsų kultūroje visuomet buvo dengiama savotišku paslapties šydu. Moters portretas - juodais apdangalais veidą ir kūną apsigaubusi paslaptinga gražuolė, tamsiai paryškintom, it lapės žvitriom akim toli gražu neatspindi tikrojo arabės moters portreto. Tuo metu vyro įvaizdis – baltas turbanas, vyniojantis galvą, palaidi balti marškiniai ar chalatas, aladino kelnės ir sandalai, atskleidžia stereotipinį viduramžių laikų arabą prekeivį. Artimųjų Rytų apranga ilgus šimtmečius buvo formuojama islamo teisės nuostatų ir religijos dogmų bei kitų tautų įtakos. Vis dėl to, mažai žinodami apie priežastis ir aplinkybes, kurios lėmė rytietiškos aprangos pobūdį, arabę moterį mūsų protai pavertė į “Tūkstančio ir vienos nakties” stereotipinę heroję, o vyrą – “Aladino” pasakos veikėją. Šio teksto tikslas - atskleisti kerinčią Artimųjų Rytų mados istoriją, jos simboliką ir įvaizdžius, besiformuojančius ilgus šimtmečius, nuo pat islamo atsiradimo laikų ir pabandyti numesti tą paslaptingų “pasakų herojų” šydą.

Apranga Artimuosiuose Rytuose buvo svarbi apibrėžiant žmogaus statusą, rangą, profesiją ir religinę priklausomybę. Vienas iš garsiausių musulmonų filosofų ir istorikų Ibn Khaldunas netgi teigė, jog visuomenės išsivystymas buvo nustatomas pagal gyventojų aprangą ir audinius. Taipogi, tarnautojų ar valdininkų pripažinimas už lojalią tarnystę buvo išreiškiamas per dovanas drabužiais ir audiniais iki pat XIX amžiaus. Buvo priimtina dėvėti drabužius, atitinkančius žmogaus socialinį statusą ir spalvas, nustatytas tuo metu valdančio kalifo, kuris taip pat buvo ir gero skonio saugotojas. Kalifo patarėjai – teologai ir teisininkai, kurie nuolatos primindavo valdovui apie aprangos standartų puoselėjimo svarbą tam, kad būtų išvengta įvairių socialinių ar netgi politinių pasėkmių. Aprangos kodai buvo nustatomi skirtinguose teisės ediktuose, kuriuose apibrėžti leistini ir neleistini aprangos ir spalvų stiliai, reguliavo prekybą, audimo, siuvimo ir dažymo būdus bei stilius. 

Iki pat XIX a. tekstilė sudarė Artimųjų Rytų ekonomikos pagrindą. Pirmiausia audiniai, raštai, spalvos ir koloritas atspindėjo ne tik žmogaus statusą, bet ir turtą. Valdovams buvo siuvami ir sukerpami drabužiai pagal karališkojo astrologo prognozes. Itin dažnai tekstilėje buvo naudojami išrašai iš Korano, talismanai, atributai, figūriniai motyvai, geometriniai raštai ar kaligrafija.

Tekstilės pavyzdys, XVIIa., Abu Dabio emirato pilies galerija

Religinės etikos normos madoje.

Korane apie “tinkamą” aprangą kalbama skirtingais aspektais. Drabužis žmogui buvo siųstas Dievo, kad pridengtų jo privačias vietas, tačiau taip pat jis turi atspindėti nuolankumą Dievui. Moterų galvos apdangalas hidžiabas (iš arabų k. uždanga), Korane nėra vartojamas mums tradiciškai suprantama forma, referuojant į galvos apdangalą. Hidžabas siejamas su vidiniu moters pasauliu ir jo tvarkos palaikymu tam, kad būtų išlaikytas moters padorumas ir orumas. Tai atspindi Korano 33:59 ajatas: “O, Pranaše! Pasakyk savo žmonoms, dukroms, ir tikinčioms moterims, tegul jos labiau užsitraukia savo skraistes. Taip jas lengviau atskirs (nuo vergių ir pasileidusių moterų) ir tada jų neužgaulios”.

Kitas pagrindinis šaltinis, kuriame mokoma, kaip reikia tinkamai rengtis, yra hadisai – pranašo Muhamedo pasisakymai ir pamokymai. Hadisai yra itin svarbi islamo teisės dalis, kadangi juose gausu praktinių patarimų ir kasdienio gyvenimo problemų sprendimų. Kaip antai, pranašas Muhamedas nemėgo raudonos spalvos ir gausiais raštais puoštų audinių, mat maldos metu jie itin blaškydavo dėmesį, todėl dievobaimingesni musulmonai vengdavo dėvėti tokius drabužius ir nemaišyti jų su žaliais, mat ši spalva buvo laikoma angelų spalva. Vis dėl to, nereikia pamiršti, kad ir patys hadisai islamo teisininkų buvo interpretuojami skirtingai, dėl šių priežasčių susiformavo kelios oficialios teisinės mokyklos – Hanafitų, Šafiitų, Malikitų ir Hanbalitų. Šios teisinės mokyklos prigijo skirtinguose islamo pasaulio regionuose bei skirtingai interpretavo hadisus, tuo pačiu ir islamiškos aprangos formas, kaip antai viena mokykla teigė, jog moteris turi dengti veidą ir rankas, kita tuo metu pabrėžė, kad tai nėra privaloma. Tačiau dažniausiai teisinės mokyklos moterų aprangos klausimu pabrėžė, kad moters apranga yra ne prievolė, o etinis ir moralinis reikalas.

Mada Abasidų ir Omejadų dinastijose.

Pirmųjų islamo dinastijų Omejadų ir Abasidų VII – X a. laikų mada pasižymėjo itin gausia puošyba ir aistra prabangai bei dominuojančiomis balta ir juoda spalvomis: puošnios apykaklės ir rankogaliai iš šilko, medvilnės, lino bei gausi raštų ornamentika. Būtent už tai Abasidų dinastijos kalifai ir buvo kritikuojami, mat jų lūžtančios spintos ir šilkiniai drabužiai atspindėjo amoralumą ir prabangą, kas islamo etikoje nebuvo pagirtina. Karališkos šeimos moterys išleisdavo milžiniškas pinigų sumas drabužiams įvairioms progoms, o kartais vienas apdaras kainuodavo daugiau nei šešiolika gydytojo mėnesio atlyginimų.

 

Tuo metu visuomenėje vis dar buvo gajos ikiislaminio laikotarpio tradicijos, kur žmonės dėvėjo paprastus apsiaustus, skaras, susuktas ant galvos, plačius marškinius su rankovėmis, skraistes, dvigubai persuktas ir susegtas ties pečiais, mantijas bei sandalus (kuriuos nešiojo ir pats pranašas Muhamedas). Galiausiai charakteringiausiu musulmono bruožu tapo turbanas – ilgas medvilnės ar šilko audeklas, susuktas ant galvos. Turbano susukimo būdų skaičius ilgainiui išaugo iki 66, kurie skyrėsi priklausomai nuo regiono.
Apie moterų aprangą daugiausia žinoma iš moterų patarnautojų ir linksmintojų, dėvinčių tik moteriškas kelnaites ir palaidines su iškirptėmis. Qusayr Amra dykumų pilyje rastose pusnuogių merginų freskose vaizduojamos šokėjos ir linksmintojos, dėvinčios trumpus languotus sijonus, apsuktus aplink liemenį. Pastebima, kad merginos buvo stambesnio sudėjimo, o tai galėjo byloti apie to meto moters grožio idealą.

 

Paprastos merginos dėvėdavo ilgus chalatus, perjuostus diržais, ir panašios spalvos galvos apdangalus, su kuriais išeidavo į viešumą. Baltą spalvą dažniausiai dėvėdavo išsiskyrusios moterys, o mėlyną ir juodą – našlės. Spalvoti ir dryžuoti audiniai nebuvo populiarūs viešojoje erdvėje, mat tai keldavo asociasijas su moterimis linksmintojomis. 

Mamliukų sultonato mados tendencijos

Mamliukų sultonato (XIII – XVI a.) centras buvo Kairas, ko gero vienas puošniausių miestų Artimuosiuose Rytuose. Tai darė įtaką ir Mamliukų aprangai, kuri pasižymėju rafinuotais ornamentais, puošniu dekoru ir prabangiais audiniais. Visgi aprangos tendencijos buvo itin dinamiškos ir kito priklausomai nuo kalifo ar sultono nurodymų ar netgi skirtingų regionų. XIV a. Sultonas Barkukas buvo nurodęs dėvėti spalvotus vilnonius drabužius viešumoje, o karališkųjų rūmų aplinkoje juoda spalva išliko dominuojanti, siekiant pabrėžti kalifo valdžią, mat ji simbolizavo šventą Muhamedo palikuonių spalvą. Vėliau sultonas davęs įsakymą karališkosios šeimos nariams dėvėti žalio audeklo detales savo aprangoje, kad parodytų sąsajas su pranašu ir artumą jam, mat žalia - mėgstamiausia Muhamedo spalva. Karališkuosiuose dvaro rūmuose drabužiai atspindėjo skirtingas pareigybes ir statusus, pavyzdžiui aukščiausio rango pareigūnai dėvėdavo raudonus ir geltonus satino drabužius su voverių ir bebrų kailių detalėmis ir auksiniais diržais. Vyresnieji viziriai dėvėdavo balto šilko apdarus, siūtus aukso siūlais ir dekoruotus šilko siuviniais. 

 

Tekstilės pavyzdys, U-M Meno muziejus, nežinomas laikotarpis

 

Visuomenėje buvo paplitusi norma, jog šviesiai raudoną spalvą viešumoje dėvi prostitutės. Paradoksaliai, kituose regionuose Artimuosiuose Rytuose ši spalva buvo dėvima iškilmingų ceremonijų metu, o Mongolų imperijoje – aukščiausio statuso merginos vestuvių metu. Kasdieniame gyvenime žmonės dėvėdavo siūtus drabužius, panaudodami daugiau nei dešimt skirtingų audeklų. Apie tai byloja rastos drabužių liekanos. Dažnai pasitaikantis ašaros motyvas kartu su arabišku užrašu bei rozetės – apvalios formos stilizuoti gėlių dizainai ir aplink bėgiojantys gyvūnai buvo dažnas architektūros eksterjero puošybos elementas, pasitaikantis ir drabužių dizaine.

Apranga Osmanų imperijoje

Topkapi muziejaus kolekcija byloja, kad Osmanų imperijos širdyje – Konstantinopolyje mada pasiekė neregėtas aukštumas. Galbūt tai lėmė technologiniai pasiekimai, o galbūt kultūrinė įvairovė ir įtaka iš skirtingų regionų. Vis dėl to, Konstantinopolis buvo to meto “pasaulio centras”. Osmanų sultonai ir karališkoji visuomenė aprangai skyrė ypatingai didelį dėmesį, todėl apie madą esti išlikusių rankraščių, albumų, paveikslų ir kitų istorijos šaltinių.

Pagrindiniai karališkųjų rūmų didikų apdarai buvo kaftanai – laisvi viršutiniai drabužiai su rankovėmis žemiau liemens, su vieneiliu arba dvieiliu užsegimu, dažniausiai, siuvami iš milo arba aksomo. Kaftanai buvo gausiai dekoruoti prašmatniomis sagomis, kilpomis, sagtimis, pynėmis, raštais ir ornamentais. Juos dėvėdavo ant apatinių drabužių – marškinių ir kelnių. Svarbu pastebėti, kad kaftanų ir kitų sultono drabužių rankovės buvo itin prailgintos, o sultono pavaldiniai bučiuodavo ne ranką, o tik rankovės kraštą. Vėliau, apie XVII a. paplito trumpesni vos blauzdas siekiantys kaftanai, kurie buvo dėvimi kartu su plačiomis skraistėmis, ir gyvūnų kailiais dekoruotomis apykaklėmis. Sultonas dėvėdavo juodosios lapės kailio apykakles, tuo metu didieji viziriai ir eunuchai – sabalo. Aukšto rango pareigūnams buvo pridera dėvėti itin ilgus galvos apdangalus iš muslino - minkšto plono medvilninio arba šilkinio drobinio pynimo audinio. Įdomu, kad ir haremuose drabužiai, skirtingų gyvūnų kailių pamušalai ir brangakmeniais puošti santuokiniai diržai taip pat apibrėždavo moters ar merginos statusą hareme. 

XVI a. Konstantinopolio gatvėse buvo madinga nešioti prailgintų rankovių drabužius, sukneles, marškinius su apykaklėmis nugaroje, plačias kelnes ir dviejų dalių veido apdangalą su ilga arklio plaukų sruoga virš akių.

Osmanų imperijoje audinių pasirinkimas buvo itin platus – puikūs vilnos audiniai gaminami namų sąlygomis, prašmatnūs šilko ir moheros pamušalai, marginta ir raštuota medvilė, aukso ir sidarbo siūlais austos medžiagos. Nors mažai žinoma apie kitose imperijos teritorijose gaminamas medžiagas ir motyvus, Osmanų sostinėje XVI a. buvo paplitę keturių spalvų raštai su skirtingomis geometrinėmis kompozicijomis, vingiais, smailiomis pynėmis ir floraliniais motyvais. Dažniausiai vaizduojami gvazdikai, rožės ir tulpės, randami ir pastatų eksterjero puošyboje ir referuoja į islamiško sodo įvaizdį, kuris islamo kultūroje yra itin svarbus dieviškojo rojaus sodo simbolis.

         Sultano Suleimano I, portretas, XVI a.                   Osmanų miniatiūra Tradiciniai                              Osmanų drabužiai Kaftanas ilgomis rankovėmis, XVII a.

Safavidų mados Irane

Ankstyvasis Safavidų dinastijos valdymas Irane pasižymėjo glaudžiais ryšiais su gentiniais klanais, vadinamais Qizilbash. Tai formavo ir ankstyvojo Safavidų laikotarpio mados tendencijas – ryškiai raudonos kepurės su dvylika raukšlių ir fleronu - kryžmai sudėtų stilizuotų žiedų arba lapų pavidalo puošmena, apvyniota baltu turbanu. Dvylika raukšlių simbolizavo sąsają su dvyliktininkų šiitų pakraipa (tikėjusių dvyliktuoju slaptuoju imamu), kurią įvedė šachas Ismailas. Tipinė XV a. apranga karališkojo dvaro rūmuose buvo itin paprasta, tačiau jau nuo XVI a. Safavidų mados tendencijos ženkliai kito. Į madą atėjo laisvos plačios rankovės, skraistės, įstrižai susagstomos ties krutine, arba kairėje pusėje.

Drabužiai Safavidų valdininkų tarpe neatspindėjo jų statuso ir nebuvo taip institucionalizuoti kaip Osmanų imperijoje. Qizilbash gentys, būdamos skirtingų regionų ir tautų įtakoje įnešė šviežių mados tendencijų, kaip antai matoma iš XVII a. karališkųjų dvaro rūmų pavyzdžių, kuriuose paplitę Gruziniško stiliaus drabužiai, pabrėžiantys taliją ir klubus. Vėliau valdininkų drabužiuose pradėjo rastis gausūs šilko ir velveto akcentai, kartu su metalinėmis dekoro detalėmis, dažnai pynėmis ar grandinėlėmis, kurios ne tik blyksėdavo, bet ir skambėdavo vaikštant. Irane teologai, priešingai nei kituose islamo pasaulio regionuose, nebuvo taip griežtai nusistatę prieš figūrinį vaizdavimą mene. Žinome, juk islamo estetikoje gyvų būtybių vaizdavimas buvo griežtai draudžiamas. Taigi tekstilėje dažnai pasitaikydavo žmonių, gyvūnų, paukščių, medžioklės scenų ar kitų gyvų būtybių piešiniai, kurie ilgainiui suformavo savitą Safavidų mados ir meno stilių, mat šie paveikslai buvo vaizduojami ir eksterjero bei interjero dekore.

Apie moterų aprangą žinoma itin mažai, daugiausia iš Europos keliautojų užrašų ir pasakojimų, kurių tikslumas, deja, nėra patikrintas. Moterys nuotraukose ir albumuose būdavo prisidengusios galvą raštuota skarele ar skepetaite, o veidą puošdavo dvigubi perlų vėriniai, besidriekiantys nuo smakro iki viršugalvio. Jų mantijos būdavo ganėtinai siauros, ilgomis rankovėmis ir siekdavo žemę, tačiau iš po jų matydavosi kelnės, dekoruotos istrižomis juostelėmis. Tuo metu šokėjos karališkuose rūmuose dėvėdavo vos klubus dengiančias tunikas ilgomis rankovėmis, blauzdas siekiančius sijonus ir įliemintus švarkelius.

                           Šachas Ismailas, Safavidų miniatiūra, XVI a.                                                                                      Safavidų miniatiūra, grojančios merginos

XIX – XX a. mados perversmas

XIX a. situacija Irane ir Osmanų imperijoje ženkliai pasikeitė, kadangi į regionus pradėjo plisti Europos mados tendencijos, o aukštuomenės atstovai dalinai pradėjo kopijuoti europiečių keliautojus bei intelektualus. Po pirmojo pasaulinio karo, Mustafa Kemalio Atatiurko Turkijos modernizacijos programoje buvo įtrauktas vakarietiškos aprangos kodeksas. Taigi vyrai privalėjo dėvėti klasikinius kostiumus su skrybelaitėmis, o priešingu atveju buvo griežtai baudžiami. Irane, Qajarų dinastijos šachas Fateh Ali Šach įvedė naujo tipo kūgio formos, 18 colių aukščio galvos apdangalus iš karakulio vilnos ir europiečiams būdingus siaurus drabužius: tiesias klasikines kelnes ir batus, ilgus susagstomus švarkus, akcentuojančius aukštį ir lieknumą. Valdžios pareigūnai turėdavo dėvėti klasikinius kostiumus ir nešioti baltas pirštines.

 

Damos gi pozuodavo paveiksluose su gausiai raštuotomis sijonkelnėmis ir permatomais apatiniais marškiniais su plyšiais krūtyse. Visa tai simbolizavo moterų vaisingumą, drąsą ir atvirumą, tačiau viešojoje erdvėje skaros ir galvos apdangalai vis dar buvo dėvimi. Įdomu tai, kad po šacho vizito Paryžiaus balete, haremo moterys Irane pradėjo puoštis balerinos sijonais, blauzdinėmis bei viršutiniais drabužiais, vos dengiančiais kūną.

                                              Kilmingos merginos portretas, XIX a.

XX a. pradžioje Irane valdžią perėmus Reza Šachui, Irano intelektualai pradėjo kvestionuoti moterų apdangalų ir aprangos klausimą ir, kartu su čadrų panaikinimu Afganistane 1928 m., Reza Šachas įvedė vienodos aprangos įstatymą šalyje. Taigi visi šalies vyrai, miesto ir kaimo vietovėse, sėslūs ir klajokliai, privalėjo dėvėti kostiumus su kaklaraiščiais ir skrybėles, pagal europietišką mados standartą. Moterims, mokytojoms ir studentėms 1935 m. buvo nurodyta nešioti kepures, o jau 1936 m., po karalienės viešo pasirodymo be galvos apdangalo, atsirado įsakymas viešojoje erdvėje nusiimti galvos apdangalus ir čadras.

Šiuolaikinė Artimųjų Rytų mados industrija

Artimųjų Rytų mados industrija yra prisitaikiusi prie šiuolaikinių islamo etikos ir religijos reikalavimų bei standartų. Mados industrijoje randasi vis daugiau dizainerių, kurie prisitaikydami prie visuomenės poreikių kuria išskirtinę aprangą, aksesuarus ir hidžiabus, nepažeidžiant religinių bei etinių normų, nors tai yra ir sudėtinga dėl kūrybinės laisvės ribojimo.

Pagal globalinę Artimųjų Rytų mados ekonominę ataskaitą, sudarytą Thomson Reuter, 2018 m. drabužiams ir avalynei bus išleidžiama 322 milijardų dolerių. Pagal drabužių ir daiktų vartojimą islamo pasaulyje didžiausia rinka yra Turkija – 25 milijardų dolerių per metus, toliau seka Iranas, Indonezija, Egiptas, Saudo Arabija ir Pakistanas. Žinoma, itin dideliu mastu mada yra vartojama Jungtinėse Amerikos valstijose ir kitose ne islamiškose pasaulio valstybės, kuriose yra didesnė ar mažesnė musulmonų populiacija, pavyzdžiui Vokietija ir Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Kanada.

Šiuolakinė moterų apranga daugiausia susideda iš kulkšnis siekiančių sijonų, marškinėlių ilgomis rankovėmis ir skaros arba hidžiabo. Madoje taip pat itin populiarūs vakarietiški švarkai ir striukės bei kelnės arba džinsai. Vyrai dažniausiai nešioja ilgas kelnes ir marškinėlius ilgomis rankovėmis, panašiai kaip ir kitose Vakarų pasaulio šalyse. Visgi, vyrams nėra priimtina nešioti šortus arba marškinėlius be rankovių, mat tai laikoma neetiška.

 

Dažnai Vakarų šalyse vyrauja nuomonė, kad moterys yra priverstos dėvėti galvos apdangalus, todėl hidžiabo klausimas vis dar pasižymi skirtingų ir prieštaringų nuomonių gausa. Tačiau didžioji dalis musulmonių savo aprangą - hidžiabą ir figūros neišryškinančius drabužius sieja su arabo ar musulmono tapatybe, todėl tokia apranga parodo pagarbą savajai kultūrai ir religiniui atsidavimui. Tam tikrose šalyse, pavyzdžiui Egipte, kur vyrauja religinės politinės partijos, moterys savo apranga išreiškia tam tikrą politinį palankumą vienai ar kitai partijai. Vis dėl to, pastaraisiais dešimtmečiais iškilę feminisčių judėjimai stipriai priešinasi moterų galvos apdangalo idėjai, pabrėždamos laisvą moters pasirinkimą aprangai ir saviraiškai. 

Musulmonės moterys nori būti individualios ir unikalios, todėl šiuolaikinės mados srovės, pasižyminčios moderniomis hidžiabo, tunikų, chalatų, suknelių ir marškinėlių interpretacijomis suteikė galimybę joms išreikšti savo savitumą ir pabrėžti išskirtinumą per aprangą. Nuo 2009 metų musulmonų mados dizaineriai pradėjo rengti islamo mados savaites, kurios kiekvienais metais sutelkia žymiausius mados dizainerius, menininkus ir mados ikonas. Islamo pasaulyje susiformavo savitas mados ikonų elitas, kuris ne tik diktuoja mados tendencijas, bet ir stebina savo išradingumu. 

Naujausią mados ikonų dešimtuką sudaro Jordanijos karalienė Rania, Qataro emiro žmona Sheika Mozah, libanietis dizaineris Charbel Zoe, pasaulyje garsus mados dizaineris iš Libano Elie Saab, menininkas iš Tuniso Azzedine Alaia, mados ikona iš UAE Lamya Abedin, libanietė menininkė Dana Wolley, juvelyrė iš UAE Roula Ghalayini, dizaineris iš Kuveito Tahir Sultan ir marokietė dizainerė Zhor Rais.

 

Zhor Rais mados pristatymas

Literatūra:

Levy Reuben, “Notes on Costumes from Arabic sources.” Journal of Royal Asiatic Society (of Great Britain and Ireland) (1935): 319-338.

Lindisfarne-Tapper, Nancy, and Bruce Ingham, eds. Languages of Dress in the Middle East. London: Curzon, 1997. Articles concerning Caucasus, Iran, Turkey, and Arabia with useful bibliograpfies.