Straipsniai

Dykumų pilys II

 

 

Pirmosios Islamo Omejadų dinastijos menas, pasižymintis rafinuotais gyvūnų ir augalų motyvais bei sudėtingomis technikomis, įprasmina dviejų skirtingų gyvenimo būdų – islamiškojo bei klajokliško, sąjungą. Islamo menas ir architektūra suvokiami per religinės etikos prizmę, kuriame figūrinis vaizdavimas nėra toleruojamas. Vis dėl to, itin stipri klajokliško pobūdžio žmonių sąmonė ankstyvojo laikotarpio islamo bendruomenėje skatino skleistis menui, kuriame susidūrė kelių skirtingų kultūrų vertybės, o gyvų būtybių vaizdavimas buvo plačiai naudojamas. Tai lėmė, jog įvairūs motyvai mene pasižymėjo plačia interpretacijų įvairove ir simbolių gausa. Vienas reikšmingiausių tokio pobūdžio meno objektų – Khirbat al-Mafjar dykumų pilies pirtyje rasta grindų mozaika, vaizduojanti liūtą puolantį gazelę po medžiu. Svarbu pabrėžti, jog tokio pobūdžio motyvai nėra specifiniai vien tik islamo kultūrai, tačiau šiame kontekste jie įgauna islamiškosios simbolikos prasmę, todėl šioje esė liūto ir gazelės mozaika bus analizuojama per islamiškosios kultūros prizmę. Pati mozaikos vieta – pirtis, leidžia suprasti, kad kūrinys buvo skiriamas privačiam ratui, turėjusiam teisę būti kartu su valdovu. Tai intymi ir uždara erdvė. Pirties paskirtis buvo susijusi ne tik su švaros palaikymu, bet ir su vieta pokalbiams, linksmybėms, poezijos recitavimui, koncertams bei ištvirkavimams. Toks požiūris atspindi socialinį ir individualųjį žmogaus pasaulio suvokimą, kur gyvenimo reikšmę suteikia ne tik tokie idealai kaip religija ar tikėjimas, bet ir žemiški malonumai.

Kūrinys modeliuojamas simetriškai: centre mozaikos yra didelis medis
duodantis vaisių – obuolių. Medis šakojasi į abi puses, tačiau jo kamienas dalija mozaiką vertikaliai  į dvi dalis. Kairėje pusėje dvi gazelės atrodo sustingusios, tačiau kitoje pusėje vaizduojamas liūtas puolantis gazelę atrodo nuožmus ir gyvybingas. Tai vienintelė mozaika vaizduojanti gyvūnus bei augalus pilyje todėl ji turi ypatingą simbolinę reikšmę. Islamo meno tyrinėtojai, teigia, jog ši mozaika yra karališkos valdžios simbolis, atspindėjęs valdovų asmeninius siekius parodyti dinastijos galybę. Figūrinių vaizdų paveikslų ar dekoro paklausa arabų pasaulyje glaudžiai susijusi su mecenavimo kultūra, kadangi menininkai buvo globojami aukštųjų valdžios atstovų ir kūrė pagal jų užsakymus, tad menininko kūrybos laisvė buvo tiesiogiai priklausoma nuo jo užsakovo norų.

Tokio pobūdžio mozaikos savo stilistika primena Bizantijoje randamas bažnyčių mozaikas. Vaizduojami motyvai – landšaftai, stilizuoti augalai bei gyvūnai – į islamo kultūrą atėjo per Bizantiją ir Graikiją. Tai lėmė, jog mozaikų stilius bei jose vaizduojami objektai atspindėjo Antikos kultūrai būdingą tematiką, harmoniją ir koloritą. Khirbat al-Mafjar mozaikos fono natūralios pastelinės spalvos kontrastuoja su viduryje vaizduojamo natūralistinio medžio žalia spalva, o gyvūnų šešėliavimas sukuria erdvės įspūdį. Svarbu pabrėžti, jog Antikos kultūros grožio bei harmonijos samprata ryškiai atsispindi ir islamo estetikoje, kur gėris ir grožis suvokiami kaip lygios vertybės, tad viskas kas gražu yra ir teisinga.

Viena iš mozaikos interpretacijų susijusi su politine valdžios legitimacijos dimensija, kadangi liūtas islamo kultūroje – karališkos valdžios simbolis. Medžioklės scenos, kuriose vaizduojami liūtai, ereliai ir antilopės turėjo stiprią simbolinę reikšmę, susijusią su karo tematika tarp islamo ir kitų imperijų. Pats paveikslas simbolizuoja musulmonų pasaulio – dar al-islam ir išorinio – dar al-gharb susidūrimą. Viena pusė, kurioje vaizduojamos dvi ramiai besiganančios gazelės simbolizuoja islamo tautą, kuri yra harmoninga, vieninga ir taiki. Tuo metu kita pusė, su liūtu puolančiu gazelę, gali simbolizuoti islamo pasaulio konfrontaciją su kitomis imperijomis. Dar al-islam šiuo atveju perteikiama liūte reiškia stiprią ir galingą imperiją, taigi galėjo byloti apie islamo pranašumą kitų imperijų atžvilgiu. Toks vaizdavimo būdas, manoma, gali būti atėjęs iš krikščioniškos ikonografijos tradicijos, kur dažnais atvejais vaizduojama gėrio ir blogio kova.

Panašių mozaikų vaizduojančių tą patį motyvą buvo rasta ir keliose krikščioniškose bažnyčiose Jordanijoje, kur liūtas stovėjo šalia kitų gyvūnų prie medžio jų nepuldamas. Šalia minėtųjų mozaikų buvo tas pats įrašas iš biblijos: “Lai liūtas ir jautis ėda šiaudus kartu” (Isaiah 62:25), taigi šiame kontekste Khirbat al-Mafjar mozaika manoma gali įgauti simbolinę rojaus įvaizdžio prasmę. Medis duodantis vaisių mozaikos viduryje pirmiausia galėtų būti traktuojamas kaip vaisingumo simbolis, tačiau iš krikščioniškosios perspektyvos tai galėtų būti ir uždraustasis medis. Šiame kontekste prasmę įgauna ir mozaikos išsidėstymas: liūtas ir gazelė vaizduojami dešinėje pusėje, kuri yra svarbi islamiškoje kultūroje. Tai atspindi ir Walido II žodžiai: „Perduokite taurę į dešinę! Ne į kairę”. Toks dualumas dažnai pabrėžia skirtingų jėgų susidūrimą ir pusiausvyrą: gėrio ir blogio, stiprybės ir silpnumo, vyriškumo ir moteriškumo yra dažnas motyvas islamo mene ir architektūroje, kadangi kontrastingu būdu kūriniui suteikiama gyvybė ir energija.

Kairėje pusėje vaizduojamos gazelės taip pat turi ryškią meilės simboliką islamo poezijoje ir mene. Išskirtiniai gazelės bruožai – grakštumas, trapumas, švelnumas asocijuojami su moters elegancija, o jos figūros laibumas ir kaklo ilgumas lyginami su moters išoriniu grožiu. Tai parodo ir arabų meilės poeziją reiškiantis žodis – ghazal, nuo žodžio gazelė. Walidas II taip pat rašė poeziją su būtent tokiu moters įvaizdžiu: „Salma, mano mylimoji, antilope. Aš myliu. Dėl tamsių akių ir laibo kaklo ir gerklės“.

Medžioklės poezijoje gazelės įvaizdis kinta, čia ji įkūnija nekaltą vergę merginą, kurią nužudžius atimama jos skaistybė.

Remiantis šia meilės simbolika, galime teigti, jog mozaika, atsižvelgiant į jos vietą – pirtį, gali turėti erotinę prasmę. To meto visuomenės hedonistinio pasaulevaizdžio kontekste, galime teigti, jog šia mozaika buvo siekiama sukurti intymią ir charakteringą aplinką, atitinkančią renginiams, kurie buvo organizuojami pirtyje. Todėl ir medžio simbolika, tokių orgijų aplinkoje sukuria vaisingumo įvaizdį, o jų persipynusios medžio šakos sukelia erotinio artumo jausmą. Malonumų kupinas gyvenimas ir vaisingo medžio simbolis sukuria rojaus sodo – kaip tobulo ir amžino gyvenimo vaizdinį.

Taigi pirmosios islamo Omejadų dinastijos hedonistinis pasaulėvaizdis, atspindėjo dviprasmišką estetinę grožio bei harmonijos formą, kadangi nors islamo etikoje figūrinis vaizdavimas ir buvo draudžiamas, jis ryškiai dominavo privačių pastatų dekore ir netgi turėjo erotinio pobūdžio simboliką. Nors vyravo idėja, jog viskas kas gražu yra ir teisinga, tačiau kelių skirtingų pasaulėvaizdžių – klajokliško ir islamiško – kontekste meno objektai turėjo savitą simbolių ir reikšmių visumą, kuri galėjo būti interpretuojama tam tikrame istoriniame, socialiniame ir kultūriniame kontekste. Khirbat al-Mafjar mozaika atskleidžia skirtingų stilių – Antikos, Bizantijos ir požiūrių – krikščioniškos, islamiškos bei pagoniškos samplaiką, suformavusią unikalų meno objektą, kurį šifruodami prisiliečiame prie ankstyvųjų viduramžių visuomenės pasaulio suvokimo sistemos. 

 

GRĮŽTI ATGAL