Straipsniai

(Ne)tikras Beiruto centras

 

Top of Mohammed Al Amine Mosque and Saint George Cathedral

 

Libane visur susidurdavau su dalykais, kurie versdavo klausti kaip arba kodėl? Pavyzdžiui, kodėl kasdien staiga dingsta elektra? Ir dažniausiai už to slėpdavosi kokia nors istorija arba tiesiog Istorija (kaip Herodoto).

Beiruto miesto centras, vadinamas „Downtown”, primena daugelio Europos didmiesčių centrines dalis, su plačiomis gatvėmis, gražiais pastatais ir dizainerių parduotuvėmis. Iš čia dažnai Beiruto nuotraukose matomas vaizdas: šalia viena kitos įsikūrusios bažnyčia ir mečetė. Išskirtinis šio nominalaus centro bruožas yra tai, kad jo iščiustytos gatvės iš esmės tuščios. „Vaiduoklių miestu“ kartais vadinama centrinė miesto dalis atrodo tarsi apleista, kadangi jos parduotuvių, prabangių restoranų ir kavinių kainos yra praktiškai neįkandamos didelei libaniečių daliai.

Iki pilietinio karo (1975–1990) šioje miesto dalyje, anot vietinių, susitikdavo skirtingų bendruomenių, socialinių klasių ir religijų atstovai. Aikštėse virė gyvenimas, beirutiečiai eidavo apsipirkti į čia įsikūrusį souk (arabiškai turgus). Dabar jam prisiminti liko prekybos centras „Beirut souks“, kuris kaip ir „Downtown“ gatvės dažniausiai apytuštis. Eiliniams libaniečiams čia prieinami nebent „H&M“ ir „Zara“.

Be gan aiškaus ekonominio aspekto yra ir ideologinis. Ši miesto dalis buvo praktiškai sunaikinta pilietinio karo metu. Ją atstatyti buvo patikėta įmonei „Solidere“, pusiau privačiai, pusiau priklausiusiai tuometiniam ministrui pirmininkui Rafik Hariri. Žmonėms, kurie teritorijoje turėjo išlikusio nekilnojamojo turto, buvo pasiūlyta arba išsikelti, arba jį rekonstruoti pagal „Solidere“ nustatytus prabangius standartus, kurie daugumai buvo neįmanomi įgyvendinti. Išsikėlusiems buvo atlyginta ne pinigais, bet „Solidere“ akcijomis, kurių vertė nebuvo tokia didelė kaip žadėta. Kai kurie žmonės mano, kad jei ne Hariri ir jo planas, rekonstrukcija būtų užsitęsusi, bet daugelis sako: „Fuck Solidere“ ir Beiruto „centro“ vengia, o tikrąsias centro funkcijas jiems atstoja kitos miesto dalys.

Rekonstrukcijos metu taip pat buvo atrasti keli sluoksniai archeologinių radinių iš romėnų, taip pat finikiečių (iki 3000 m. pr. Kr.) laikų. Dalis jų buvo atidengta, bet dalies nusprendė neekskavuoti, nes per daug tų iškasenų, kad viską ekskavuotų. Virš vienos dalies, anot vietinių, planuoja statyti istorijos muziejų. Kai kurie vėlgi mano, kad kitaip nebuvo įmanoma, kitiems tai — nusikaltimas prieš istoriją.

 

Roman Baths, Downtown Beirut

 

Centrinės Beiruto dalies gatvės „vaiduokliškos“ ne tik dėl pernelyg brangių restoranų ir parduotuvių, bet atitinkamai ir dėl nuomos kainų. Dalis ofisų šalia čia esančio parlamento buvo nuomojama, bet po 2015 m. protestų, kai priėjimas prie parlamento buvo blokuojamas, nuomininkai išsikraustė — niekam nereikia rizikos. Taip pat ir likusiame „Downtown“ ir jo prieigose nemažai pustuščių prabangių daugiaaukščių, tiek numatytų gyvenimui, tiek verslui. Iš čia spaudoje paplitusios antraštės, tipo „Beiruto butai vaiduokliai apsėdo ekonomiką“.

Ko jie tikėjosi? Iš dalies vėl tapti finansų ir turizmo centru „tarp Rytų ir Vakarų“, iš dalies laukė turistų ir verslininkų iš Saudo Arabijos ir kitų turtingų arabų. Dėl atpalaiduotų įstatymų Libanas buvo žinomas kaip Artimųjų Rytų žaidimų aikštelė. Arba Artimųjų Rytų Paryžius. Arba Artimųjų Rytų Šveicarija (net tik kalnai, bet ir palanki reikaliukams bankinė sistema). Visgi sudėtingų politinių santykių dėka, planas nelabai pavyko. Vienu metu Saudo Arabija ir JAE buvo uždraudę keliones į Libaną apskritai, o draudimą atšaukus jos neįsibėgėjo taip greitai, kaip norėtųsi.

Visgi 2019 metais apleistasis centras atgijo, bet užplūstas ne turistų, o vietinių, nebegalėjusių taikytis su ekonominės krizės, korupcijos, neefektyvios politinės sistemos padariniais. Paskutinis lašas — sprendimas uždėti mokestį „Whatsapp“ ir kitoms internetinių skambučių platformoms. Mokestį iškart atšaukė, bet namo niekas neišėjo. Paliekant politinę pusę nuošaly ir grįžtant prie „Downtown“ — čia vėl užvirė gyvenimas. Nors pradžioje buvo ir šiek tiek smurto protrūkių, iš esmės pirmomis protestų savaitėmis „Downtown“ buvo pilnas euforijos ir vienybės jausmo apimtų būrių. Prabangiose gatvėse įsikūrė gatvės prekeiviai, politinių diskusijų palapinės, kaljanų nuomotojai. Vyko koncertai, filmų peržiūros, meditacijos, sienas nusėjo grafičiai. Rytais aktyvistai rinkosi į talką, rinko ir rūšiavo šiukšles. Žmonės džiaugėsi „atsiėmę“ savo centrą, kai kurie pabrėžė, kad nebevadins jo „Downtown“, o grąžins iki pilietinio karo vartotą pavadinimą: „Al Balad“. Kankinių aikštėje (Sahat al Shouhada arba Martyrs’ square) iškilo vietinių menininkų pagamintas revoliucijos kumštis, o vėliau — feniksas iš priešininkų sulaužytų palapinių liekanų. Feniksas simbolizuoja ne tik revoliucionierių dvasią. Taip vadinamas ir pats Beirutas, nes sakoma, kad jis buvo sugriautas ir iš pelenų atstatytas 7 kartus.

 

NuotraukaNuotraukaNuotraukaNuotraukaNuotraukaNuotraukaNuotraukaNuotrauka

Revolutionaries partying, Late night discussions

 

Atslūgus pirminei euforijai, demonstracijoms tęsiantis virš mėnesio, centras šiek tiek transformavosi dar kartą. Žmonių kiek apmažėjo, o vėliau padažnėjo įtampos epizodų su ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis. Visgi dalis čia palapinėse apsistojusių „revoliucionierių“ liko iki pat kovo, kol nebuvo išvaikyti, oficialiai dėl Covid, bet sakoma, kad ne tik. Beiruto centras vėl gįžo į „vaiduoklišką“ būseną, kaip ir likęs Libanas bei visas pasaulis. Kokį veidą įgaus atgijęs „Al Balad“? Tikėtina gyvesnį nei iki 2019 spalio 17, bet turint omeny dar labiau suprastėjusią ekonominę situaciją ir jau atsinaujinančius protestų epizodus, ne idilišką.

P.S Mečetė, esanti prie pat bažnyčios, iliustruojanti, kaip gerai skirtingų religijų bendruomenės egzistuoja šalia viena kitos, baigta statyti 2008 metais, už to paties Haririo, nužudyto iki statybų pabaigos, lėšas. Sako, kad tai labiau turistų mečetė nei vietinių pamaldų vieta. Po jos atsiradimo šalimais esančiai XIX amžiaus bažnyčiai pristatė papildomus bokštus, kad jie būtų aukštesnį už naujos mečetės minaretus. Skirtingų religijų žmonės Libane iš tiesų turi ilgametę sugyvenimo istoriją, bet prabangusis “Downtown” nėra geriausias to įrodymas.

 

 

December 14th amongst fancy Christmas decorations

 

P.P.S O elektra kasdien dingsta dėl po pilietinio karo nesutvarkyto elektros sektoriaus. Jos tiesiog nepagaminama pakankamai. Kasdien pagal nustatytą tvarkaraštį elektra išjungiama 3 valandoms Beirute, o už jo ribų ir ilgesniam laikui. Daugelis viešbučių, universitetai, ligoninės ir tie, kas gali sau leisti, yra įsirengę generatorius ir gyvena be trukdžių. Kiti prisitaiko. Sako, kad generatoriai yra pasidarę atskira industrija, todėl pertvarkyti elektros sektoriaus daug kas nesuinteresuotas. O daug kam tai dar viena priežastis rinktis aikštėse.

 

Marija Rakickaja

 

GRĮŽTI ATGAL